Nepaisant to, kad paveikslas neįprastai nerimastingas, su ypač mažai tiesių linijų, šio kraštovaizdžio atvaizdavimo koncepcija yra viena iš labiausiai klasikinių Van Gogo kūriniuose. Koncepcija kuriama didelėse juostose, kurio keliauja po visą paveikslo erdvę. Vienoje pusėje esantis aukštas tamsus kipariso medis yra galingas kontrastas vyraujančioms horizontalėms. 

Tai kraštovaizdis, kuriame vaizduotojo gamtos suvokimas ir jausmo intensyvumas yra vienodai ryškūs. Šviečiantis kviečių laukas, subtiliai pilki alyvmedžiai, kuriuose, atrodo, yra sumaišytos visos paveikslo spalvos, stebuklingi kiparisai ir vėjuoti kalnai… o šviesa, kuri užpildo visą šią erdvę, duoda ryškų įspūdį mūsų akims.

Ryškumas, kylantis iš šalto dangaus ir šiltos žemės, realizuotas tiek per spalvas, tiek per šviesos ir šešėlio žaismą - Van Gogas su šiomis technikomis jaučiasi laisvas, ir nepanašu, jog siektų nuoseklumo šiuo klausimu. Dangaus ir žemės dualizmas išlieka - pirmoji šviesa, minkšta, apvali, pilna fantazijos aliuzijų į gyvūnų formas, o žemė - griežtesnė, intensyvesnė, su stipresniais kontrastais, su daugiau išsiskiriančių formų.

Taipogi dualizmą galima įžvelgti tarp to, kas tikra, ir tarp to, ko geidžiama, kas įsivaizduojama. Šį dvilypumą sujungia vienišoji vertikalė - kiparisų medžiai, kaip kad paveiksle “Žvaigždėta naktis” - šio paveikslo naktiniame “pusbrolyje”.