Auverio apylinkės suteikė Van Gogui galybę įkvepiančių peizažų, ir per paskutinius gyvenimo mėnesius menininkas nutapė daugybę kviečių laukų bei akimis neaprėpiamų, vėjuotų kraštovaizdžių. Dangus šiame paveiksle turi didelį “svorį”, ir atrodo lyg kristų ant didžiulio žemės ploto. Tuo tarpu dangus ir žemė nutapyti banguotu ritmu, kuris sukelia judesio pojūtį. Vaizde pastebimas nerimas, kurį papildo originali perspektyva.

Aguonų gėlė dažnai matoma Van Gogo paveiksluose - nenuostabu, nes žydėjimo metu Pietų Prancūzijoje jų yra apstu. Dėl savo populiarumo, vaizdas kurį regime “Aguonų lauko” paveiksle bei kituose panašiuose Van Gogo darbuose, yra tiesiog įsišaknijęs žmonijos pasąmonėje.

Tarp 1886 ir 1890 m. Vincentas van Gogas nutapė septynis skirtingus paveikslus su aguonų žiedais. Van Gogas neturėjo pinigų, už kuriuos galėtų samdyti modelius, todėl peizažų ir natiurmortų tapymas jam buvo praktiškesnė išeitis. 

Tai, ką matome šiame paveiksle, sukuria nestabilumo ir nenuoseklumo įspūdį. Paveikslas užbaigtas likus vos kelioms savaitėms iki Van Gogo savižudybės - tuo metu, kai, rodos, visas pasaulis jam slydo iš po kojų. Jis buvo labai susirūpinęs dėl savo brolio Theo ir jo šeimos, o dar po to, kai susipyko su daktaru Gašė (Gachet) - pasijuto ypač vienišu ir bejėgiu.